Šis poetinis ir muzikinis reginys tampa savotiška Vilniaus lenkų teatro „Studija“ „vizitine kortele“, pristatoma „saviems ir svetimiems“, siekiant giliau suprasti mūsų miesto istoriją ir jo nepaprastus senųjų ir naujųjų laikų poetus. Istorijos deklamuojamos, dainuojamos, šokamos atitinkamoje vaizdinėje „auroje“ (senojo Vilniaus panorama).
Spektaklyje vaidina viduriniosios, jaunosios ir jauniausios kartos aktoriai: Czesław Sokołowski, Jolanta Grzyniewicz-Tankielun, Edward Kiejzik, Kinga Lewko, Jurgita Umaraitė.
Didelė spektaklio vertė – džiugus kalbos natūralumo klausimo sprendimas, rimas buvo skirtas žodžio kultui, o ne baltiškajai deklamacijai, kuri kadaise dominavo Vilniaus teatro aktorių spektakliuose. Pati poetinė materija nebuvo palanki jokiam patosui, ypač Miłoszo ir Gałczyńskio eilėraščiai. Tačiau jokia jautri ausis nesugebėtų pagauti net menkiausios klaidos aktorių ir vokalistų atlikimuose (iš tarpukario lenkų, žydų repertuaro). Nors kažkiek pasigedau čia kitų buvusios LDK tautų; tiesa, buvo čia įpintas vienas pasirodymas, kuris šiek tiek atsvėrė dirbtinai įvestą nacionalizmą (o juk LDK pagrindu mus su lietuviais sieja giminingi, net broliški ryšiai, o ne kokie nors kiti). Reikia pažymėti, kad šou stiprybė – didelė muzikinė komanda. Ansamblio nariai yra Lietuvos muzikos akademijos absolventai, tarp kurių yra pianistė Jurgita Umaraitė, „Kapela Wileńska“, kurie efektyviai akomponavo scenoje. Spektaklio sėkmė – Lilos Kiejzik diskretiška, lengva ranka, linkusi į švelnų rafinuotumą. Spektaklis buvo rodomas pilnoje Pohulankos (dabartinis Vilniaus Senasis Teatras) salėje – o tai iškalbingas įrodymas, kaip mūsų Vilniaus žiūrovui tokių spektaklių reikia.
Mąstau tik, ar nevertėtų Vilniaus lenkų teatrui „Studio“ svarstyti apie „pilną lietuvišką“ programą? O gal tą pačią „Vilniaus gatvelėje“ daugiau papildyti šiuolaikiniais lietuvių Vilniaus poetų kūriniais, – toks eksperimentas, mano nuomone, turėtų sulaukti ypatingo rezonanso ir atrasti naują žiūrovą.
Alwida A. Bajor
