Devyni spektakliai iš dviejų žemynų ir aštuonių šalių (Lietuvos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos, Čekijos, Austrijos, Australijos, Ukrainos, Rusijos), juos lydintys renginiai („Poezijos naktis“ ir „Džiazo ir bliuzo naktis“, paroda, pasivaikščiojimai po Vilniaus teatrą) bei kūrybinės dirbtuvės vaikams ir jaunimui sudarė IX tarptautinio teatro festivalio „Vilniaus lenkų scenos susitikimas“ programą, kurios šūkis šiemet skambėjo „Tik tikroji patirtis“. Visuma labai gerai organizuota ir pravesta, įvairiapusiška ir, kas vertingiausia, žadą atimanti.
Tai, kas įdomiausia
Labiausiai intriguojančius pasiūlymus pateikė festivalio šeimininkai. Per festivalio atidarymą, praėjus lygiai 34 metams nuo premjeros Gdynės dramos teatre, pamatėme Lilios Kiejzik režisuotą Ireneuszo Iredyńskio pjesę „Mergaitės“ („Dziewczynki“), premjerinį Vilniaus lenkų teatro „Studija“ pastatymą.
I. Iredyńskis buvo labai „spalvinga“ to meto asmenybė. Jis gyveno be jokių apribojimų, už tai kartą net sumokėjęs kalėjimu (3 metai už išžaginimą, kurio bendrininkas buvo kino režisierius Edward Żebrowski). Mirė nuo apsinuodijimo alkoholiu, o jo kūryba, gausiai komentuojama jam gyvam esant, po mirties (1985 m.) nugrimzdo į užmarštį. Kelerius pastaruosius metus pastebimas „Atsisveikinimo su Judu“ autoriaus kūrybos atgimimas, siejamas su 2009 m. išleistais jo rinktiniais kūriniais.
IX tarptautinis teatro festivalis „Vilniaus lenkų scenos susitikimai“: „Mergaitės“
Lilios Kiejzik pastatymas „Mergaitės“ tai neakivaizdus spektaklis. Iš pradžių jame išryškėja satyra. Titulinės „Mergaitės“ (pasiturinčios moterys), ko gero, iš nuobodulio nusprendžia „ištaisyti pasaulį“ tam tikslui įkurdamos merginų klubą. Iš pažiūros nekenksmingas sumanymas sukelia visgi dramatiškas pasekmes. Pasikeitus vadovei klubas virsta feministine organizacija, o spektaklis iš nekaltos šmaikščios satyros – drama apie manipuliacijas ir galią. Jos pabaigoje išsakomas moralas apie vyrų ir moterų santykius. Daugiau nei 30 metų senumo tekstas atitinka dabartį (užuominos apie LGBT), patraukia drąsia leksika – visa tai stebina žiūrovą, apsunkintą stereotipinės lenkų teatro Vilniuje vizijos.
Lenkų teatro „Studija“ vadovės sūnus Edward Kiejzik dar labiau pasinėrė į teatrališkumą ir prasmių interpretaciją: kartu su Sławomiru Gaudynu, „Mergaičių“ scenarijaus autoriumi, parašė scenarijų ir režisavo spektaklį „Klajojantys miglose“ („Zagubieni we mgłach“) pagal kultinį filmą „Ežiukas rūke“. Šis 1975 m. sukurtas 10 minučių trukmės animacinis filmas (režisierius Jurijus Noršteinas, scenarijaus autorius Sergejus Kozlovas), ieškant aliuzijų su lenkų animacija, yra „Meškiuko Colargol“, „Lioleko ir Boleko“ derinys, praturtintas dar gilesnės prasmės elementais. Tai neabejotinai monumentalus kūrinys. Filmas, su kuriuo užaugo kelios SSRS piliečių kartos, kuriame po animalistinės švelnios istorijos apie ežiuko kelionę pas lokį uždanga slypėjo nuostabą kelianti žinutė. Anot aiškintojų, filmas metaforiškai perteikia intelektualų, kovojančių už laisvę sovietinio režimo sąlygomis, likimą. Nors yra ir kitokių jo interpretacijų.
IX tarptautinis teatro festivalis „Vilniaus lenkų scenos susitikimai“: „Klajojantys miglose“
Perrašydamas Kozlovą, Edward Kiejzik miško pasaką perkelia į žymiai niūresnį nei noršteiniškasis metaforų pasaulį. Šiurpą keliančią atmosferą sustiprina Boscho ir Dali dvasia alsuojantys Vilmo Narečionio sukurti vaizdai. Stebuklingas miškas – tai lageris, ligoninė ar psichiatrinė ligoninė, kurioje degtinės pavergti kaliniai žeminami, iš jų, kaip ir milijonų buvusio Rytų bloko gyventojų, atimamas orumas, šeimos, laisvė ir net gyvybė. Nepaisant fantastinio „Klajojančių miglose“ kostiumo, tikrovė yra aiški, o grėsmės – ne tik istorinės. Be stebinančios erotikos (net keturios drąsios scenos), E. Kiejziko nustatyta šiuolaikinė mus supančios tikrovės diagnozė nepalieka iliuzijų. Mūsų pasaulis, paremtas tam tikromis taisyklėmis ir standartais, negrįžtamai baigiasi, o pjesė yra nevilties šauksmas. Mums net nereikia žudytis, juodasis varnas prižiūri, kad lemtingojo teismo dienos planas būtų įgyvendintas.
Be šeimininkų spektaklių, naują literatūros šedevrų interpretaciją pasiūlė ir Varšuvos Volandės teatras (pavadintas „Meistro ir Margaritos“ personažo vardu). Šįkart sceninio tekstų apdatavimo ėmėsi režisierius Piotr Klinger – čia vyrauja tirštas dostojevizmas, velnias kovoja su angelu, yra metafizikos, nors kiekviename žingsnyje Dievo buvimas paneigiamas. Įtampą 170 minučių išlaiko daugiausia Tymono Kokoszkos kuriamas personažas. Jo Fiodoras, pakaitomis virsdamas velniu ir juokdariu, yra ironiškas, persvaziškas ir pašiepiantis, o kartu kelia svarbiausius mūsų būties klausimus. Šis vaidmuo toks pat galingas kaip ir blogis, kurį savyje nešiojasi prakeiktos giminės pirmtakas. „Karamazovų kraujas“ („Krew Karamazowska“) liejosi gausiai ir oriai, su pagarba geram teatro darbui.
IX tarptautinis teatro festivalis „Vilniaus lenkų scenos susitikimai“: „Karamazovų kraujas“
Širdžiai paguosti, dvasiai palaikyti
Dauguma polonijos ir lenkų teatrų (tai ne tas pats!) spektaklių siekia kuo tiksliau perkelti ant scenos literatūrinį originalą, pasitikėdami autoriumi, atsisakydami arba tiesiog neturėdami meninių ambicijų. Tai labai tradicinis požiūris, kuris XXI amžiuje ir po kelių teatro reformų, gerokai praturtinusių teatro kalbą, kai kuriems žiūrovams atrodo nepakankamas. Sunku vienareikšmiškai vertinti šį požiūrį, nežinant, kokiai auditorijai jis skirtas. Jei svarbiausiu dalyku išlieka ryšys su kultūra ir gimtąja kalba, kurį meninės ekskursijos gali nusilpninti, tam tikrų meninių sprendimų atsisakymą galima suprasti.
Festivalio pabaigoje teatro „Studija“ rezidentas Sławomir Gaudyn pristatė žodžio ir muzikos performansą „Ir tai yra Lenkija“ („A to Polska właśnie“), sukurtą pagal Stanisławo Wyspiańskio dramą „Vestuvės“ („Wesele“), kuriame nacionalinės arcdramos scenos persipina su dainomis ir giesmėmis iš privalomo patriotinio dainyno. Nepaisant skirtingų interpretacijų ir atlikimo manierų, publika entuziastingai priėmė visas dainas, savo susižavėjimą perteikdama gausiais plojimais. Paskutiniai du kūriniai – „Kad Lenkija išliktų Lenkija“ („Żeby Polska była Polską“) iš Jano Pietrzako repertuaro ir „Turėkite vilties“ („Miejcie nadzieję“) pagal Adamo Asnyko žodžius ir Zbigniewo Preisnerio muziką iš filmo „Paskutinis skambutis“ („Ostatni dzwonek“) – daugeliui suspaudė širdį, kai kuriuos privertė susimąstyti apie J. Pietrzako himno aktualumą ir jo prasmę šiandien.
IX tarptautinis teatro festivalis „Vilniaus lenkų scenos susitikimai“: „Ir tai yra Lenkija“
Vienas įdomiausių reginių ir didžiausią susidomėjimą sužadinusių trupių buvo lenkų dramos teatras „Fantazija“ iš Sidnėjaus. Jo visą 14-os narių trupę sudarė pirmoji karta, apsigyvenusi buvusioje išeivijos saloje. Tai, beje, buvo girdėti: jokių priemaišų, gryna lenkų kalba. Kaip ir Gaudyno spektaklyje („Wilia“), šį taip pat praturtino vietinio lenkų folkloro ansamblio („Zgoda“) pasirodymas. Tai „Fantazijos“ patentas – visur kur bevaidintų, jei tik yra tokios galimybės, trupė kviečia vietinį lenkų ansamblį kartu šokti polonezą. Vilniuje atliktas australų-lenkų polonezas ilgam liks žiūrovų atmintyje. Joannos Borkowskos-Surucic adaptuotą ir režisuotą spektaklį „Damos ir husarai“ („Damy i huzary“) Vilniaus žiūrovai įvertino audringomis ovacijomis. Dideliame aktorių ansamblyje ypač išsiskyrė Michał Macioch(Grzesio). Kiekvienas seniausio husaro, kurį vaidino jauniausias trupės aktorius, pasirodymas scenoje buvo sutiktas ypač entuziastingai.
IX tarptautinis teatro festivalis „Vilniaus lenkų scenos susitikimai“: „Damos ir husarai“
Aleksandro Fredros kūrybą sceniniam pastatymui pasirinko ir Čekijos lenkai, kurie, kaip ir „Fantazija“, Vilniaus festivalyje pasirodė pirmą kartą. Jerz‘io Cienciałos teatro trupė „MK PZKO Wędrynia“ pristatė dvi retai rodomas komedijos meistro vieno veiksmo pjeses, surežisuotas Januszo Ondraszeko: „Žvakė užgeso“ („Świeczka zgasła“) ir „Niekas manęs nepažįsta“ („Nikt mnie nie zna“). Įdomesnė, nes turinio atžvilgiu labiau kondensuota, buvo pirmoji, atliekama dviejų aktorių. Jakub Kluz (Ponas) ir Agata Rajčani (Ponia) grakščiai ir tiksliai, žiedlapis po žiedlapio, atvėrė meilės gėlę.
IX tarptautinis teatro festivalis „Vilniaus lenkų scenos susitikimai“: „Fredras“
Kitaip
Pirmąją festivalio dieną Tomsko Lenkų namų teatro studija „Ferdydurke“ Rudaminoje suvaidino Sławomiro Mrożeko „Portretą“, kurį režisavo Liubov Siomchina. Žiūrovus nustebino teatro sprendimas dviem valandomis pavėlinti spektaklį.
Žytomyro lenkų teatro pristatyta „Apsėstoji“ („Opętana“) pagal Lesios Ukrainkos tekstą, kurį režisavo Nikolajus Vorfolomejevas, – tai 30 minučių trukmės sceninė miniatiūra, kurią galima laikyti įžanga į disertaciją apie idealią meilę. Požiūrių dualizmas, atsivertimas, nekalta kančia ir misticizmo ilgesys – tai pagrindinės vienintelio nelenkiško teksto festivalyje liečiamos problemos.
IX tarptautinis teatro festivalis „Vilniaus lenkų scenos susitikimai“: „Apsėstoji“
Kiekvienam kažkas originalaus
Organizatoriai nepamiršo ir vaikų. Fondas „Pomysłodalnia“ iš Rumios pristatė ekologinę muzikinę pasaką „Mažoji tė-vi-škė“ („Mała Oj-czy-zna“), kurią parašė ir režisavo Magdalena Olszewska. Abu pristatymus papildė seminarai vaikams ir jų globėjams.
IX tarptautinis teatro festivalis „Vilniaus lenkų scenos susitikimai“: „Mažoji tė-vi-škė“
Festivalio tradicija tapo ir naktiniai susitikimai pas „Medikus“, unikalioje ir sentimentalią nuotaiką keliančioje „Studijos“ vietoje. „Poezijos naktį“ sukūrė: Bartek Filipiński („AA Vademecum“ teatras iš Austrijos, jo finalinė daina apie gandrą sukėlė nemažai diskusijų), Dorota Górczyńska-Bacik (poezija), Elżbieta Lewak su programa „Tatjana. Reikalas apie moteris“ („Tatjana. Rzecz o kobietach“) (poezija ir vokalas). Vilniaus poetų bendruomenei atstovavo Aleksander Lewicki, ugningai perskaitęs eiles apie Vilnių. „Džiazo ir bliuzo naktį“ savo paskutiniu pasirodymu atidarė džiazo duetas: Rafał Jackiewicz (saksofonas) ir Maja Babyszka (fortepijonas). Kol kas „paskutiniu“, nes Maja netrukus pradėsianti mokslus Berklio muzikos koledže.
Kas dar guodžia?
„Vilniaus lenkų scenos susitikimų“ stebėtojai vieningai sutarė, kad festivalis tobulėja daugeliu aspektų. Įgyvendinami vis ambicingesni standartai ir idėjos. Šių metų festivalis išsiskyrė ir turtingu žiniasklaidos apipavidalinimu: žurnalistai ir žurnalistikos dirbtuvių, kurias vedė fondas „Pomysłodalnia“ ir savaitraštis „Kurier Wileński“, dalyviai rinko žiūrovų nuomones „vietoje“, ėmė interviu ir, kas Lietuvos lenkų žiniasklaidai yra ypač būdinga, rašė recenzijas (jas galima rasti KW interneto svetainės skiltyje „Kultūra“).
Mūsų akyse vystosi nepaprasta iniciatyva stiprinti lenkiškumą labai sudėtingomis aplinkybėmis, kurios šiuo metu susiklostė Lietuvoje (įskaitant nepaprastą Rusijos propagandos plėtrą, ypač pastebimą šalies viduje). Liliai ir Edwardui Kiejzikams pavyko sujungti tai, kas Lietuvos lenkų kultūroje vertingiausia. Jie kviečia bendradarbiauti įvairius menininkus (pavyzdžiui, šiuo metu Gdanske gyvenantį džiazmeną R. Jackiewiczių), yra atviri bendradarbiavimui su lietuviais (Trakų Karališkuoju teatru, kuriame vaidinami spektakliai lietuvių kalba su lenkiškais subtitrais), per teatrą parodo lenkų kultūros kokybę, o tai padaryti nėra lengva žinant, kad Lietuvoje gimė ne tik aukštos klasės krepšinis, bet ir Europos lygio teatras.
Šių metų festivalis liko pastebėtas iškilių Lenkijos ir Lietuvos asmenybių. Atidarymo ceremonijoje, be kitų, dalyvavo Lietuvos kultūros ministras Mindaugas Kvietkauskas, Lenkijos kultūros viceministrė Wanda Zwinogrodzka, Lenkijos Respublikos ambasadorė Lietuvoje Urszula Doroszewska ir fondo „Pagalba lenkams Rytuose“ („Pomoc Polakom na Wschodzie“) prezidentas Mikołaj Falkowski. Po dvejų metų vyks dešimtasis festivalis. Tikiuosi, kad visi mūsų bendraminčiai padarys viską, kad jubiliejus būtų nepaprastas visais atžvilgiais, nes juk „kitaip ir būti negali“ (A. Fredro). Tikiu, kad dešimtieji susitikimai taps svarbiausiu lenkų kultūros renginiu už Lenkijos ribų, nes tam juk yra visos sąlygos.
IX tarptautinio teatro festivalio „Vilniaus lenkų scenos susitikimai“ atidarymas
IX tarptautinis teatro festivalis „Vilniaus lenkų scenos susitikimai“, 2019 m. spalio 24–28 d., Vilnius (Pohuliankos teatras, Lenkų kultūros namai, Vilniaus kamerinis teatras, pas „Medikus“), Rudamina (Daugiafunkcinis kultūros centras), Rudiškės (Kultūros centras).
Publikuota čia.
