Vilniaus teatras „Studija“ šiuo metu yra seniausias ir didžiausias lenkų teatras Lietuvoje. Tarptautinio festivalio „Trans/Misijos“ metu turėjome galimybę pamatyti du jo spektaklius: pagal Henryko Bardijewskio prozą pastatytą „Lėlės, mano nebylios seserys“ (Lalki, moje ciche siostry), kurį režisavo teatro direktorė Lilia Kiejzik, ir „Raudonosios armijos karininko užrašai“ (Zapiski oficera Armii Czerwonej), pagal Sergiuszo Piaseckio romaną, kurį režisavo Sławomir Gaudyn. Abu šie spektakliai iš esmės yra monodramos. Žinoma, „Užrašuose“ scenoje trumpam pasirodo dar du aktoriai, tačiau jų vaidmenys tėra epizodiniai.
Pirmasis iš Vilniaus spektaklių – Henryko Bardijewskio, šiandien Lenkijoje beveik visiškai pamiršto lenkų prozininko, dramų, radijo pjesių ir kabaretų tekstų autoriaus, veikalo adaptacija. Spektaklyje rodoma moteris (Agnieszka Rawdo), kurios išgyvenamos nelaimės priveda ją prie beprotystės. Po kurio laiko paaiškėja, kad herojės istoriją stebime iš beprotnamio, į kurį ji vėl buvo išsiųsta, perspektyvos. Jos nebylios dramos liudininkai – bent jau tekste – yra lėlės, vienintelės jos draugės ir patikėtinės. Tačiau L. Kiejzik spektaklio herojė ypatingo dėmesio į jas nekreipia, tarsi netikėtų, kad jos gali jai padėti. O gal ji paprasčiausiai nėra išprotėjusi, bet slepiasi po beprotės kauke? Gal ji yra visuomenės, nepripažįstančios moterų silpnybių ar egzistencijos, o krizes laikančios isterija ar beprotybe, auka? Tai juk lengviausias būdas joms diskredituoti ir sudaiktinti.
„Raudonosios armijos karininko užrašai“ – S. Piaseckio romano, kurio veiksmas vyksta Vilniuje, ekranizacija. Ši baltarusių kilmės lenkų rašytojo plataus formato novelė, parašyta dienoraščio forma, iš tiesų yra groteskiškas, kartais net absurdiškas tipiško, ne itin išprususio Rusijos piliečio mentaliteto atvaizdas. Kūrinyje gana žiauriai kalbama apie Rusiją ir jos žmones, nors kūrinys parašytas iš lenkiškos perspektyvos, paženklintos stalinizmo ir jo glaudžių sąsajų su hitlerizmu traumos. Vilniaus teatro spektaklis, kuriame aktoriniu požiūriu ypač atsiskleidžia Edward Kiejzik, savo prielaidomis neperžengia rašytojo perspektyvos ribų ir tampa juokinga, tačiau ne itin išradinga pagrindinės Rusijai priešiško žmogaus idėjos inscenizacija su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis. Svarbiausia iš jų S. Gaudyno teatre yra Michailo Zubovo žmogiškumo apmąstymo trūkumas, mat pastarasis gilesnėje perspektyvoje neegzistuoja. E. Kiejzik bando ištaisyti šį trūkumą savo personažu, tačiau sunku užkariauti sceną tokiu vienareikšmiškai agitaciniu ir vienpusišku kūriniu. Vien tik baimės ir natūralios, su tragiška istorija susijusios, traumos teatro šedevrui nepakanka.
Vilniaus lenkų teatrui „Studija“ linkiu išpildyti svajonę – pagaliau atgauti iš rusų kultinį Pohuliankos teatrą. Nors, pamatęs S. Gaudyno spektaklį Žešuvo scenoje, esu įsitikinęs, kad savo noru jie to tikrai nepadarys.
Paskelbta čia.
