Jungtinės Vilniaus lenkų teatro „Studija“, Trakų Karališkojo teatro, Vilniaus Valstybinio rusų dramos teatro ir Klaipėdos muzikinio teatro pajėgos tarptautiniame menų festivalyje „Trans/Misijos“ Vilniuje.
Spektaklio „Klajojantys miglose“ („Zagubieni we mgłach“) premjera įvyko beveik prieš metus – IX tarptautinio teatro festivalio „Vilniaus lenkų scenos susitikimai“ finale. Tuomet lenkų žiūrovams jis neabejotinai pasirodė kaip ypatingo dėmesio vertas įvykis. Šįkart galimybę festivalio „Trans/Misijos“ lankytojams darkart pasinerti į mįslingą spektaklio pasaulį suteikė parodytas premjeros vaizdo įrašas. Scenarijaus autorius, režisierius ir aktorius viename Edward Kiejzik, įkvėptas tiek 1975 m. Jurijaus Noršteino animacinio filmo, tiek vėliau pasirodžiusios Sergejaus Kozlovo knygos „Ežiukas rūke“, išsaugojo tai, kas žavi abiejuose kūriniuose labiausiai – žodžiuose ir vaizduose slypintį universalizmą. Į šį „kelio dialogą“ jis įmetė persipinančias prasmes, žyminčias ir tragišką persekiojamų opozicionierių, pažemintų ar psichiškai nesveikų žmonių likimą, ir tuos, kurie atstumti, nepastebėti ir kažkodėl skaudžiai vieniši. Titulinio Ežiuko likimas įgavo alegorijos statusą.
Kino klasika tapęs „Ežiukas rūke“ yra tamsus, oniriškas ir kompensacinės poetikos. Tai kvietimas analizuoti, giliai pasineriant tramdyti vidines savo baimes. Įžengimas į rūką – tai nesąmoningo neištirtų dalykų ilgesio aktas, bet kartu ir pasirengimas pokyčiams. Pjesėje pasirodantis rūkas yra grėsmingos destrukcijos pranašystė, kuomet tai, kas atrodė įmanoma, kaip teisinga idėja, negrįžtamai išnyksta.
Retai pasitaiko, kad pjesės tekstas būtų toks talpus, kad jį būtų galima skaityti keliais būdais, mėgaujantis daugialypėmis prasmėmis. Nors Ežiuko kinematografinių klajonių istorija atrodo įprasta – jis kiekvieną dieną išsiruošia susitikti su draugu lokiu ir kartu su juo stebėti žvaigždžių; knygoje, kaip ir perrašytame sceniniame tekste, ši istorija gerokai išsiplečia – visų gyvūnų personažų ir pasakotojo pamąstymai įgauna naują prasmę. Dviprasmiškumas tampa proga ir pagava neblėstančiam personažų kūrybiniam entuziazmui, įrašytam į alegorijos formatą. Onirinio nejaukumo atmosferą sustiprina Boscho ir Dali dvasią atitinkantys Vitmo Narečionio sukurti vaizdai. Jie, derėdami su Rafało Jackiewicziaus muzika, demonstratyviai priverčia žiūrovą įsitraukti į magišką svajonių apnuoginimo ritualą.
Edward Kiejzik kartu su Sławomiru Gaudynu panaikino bet kokias žiūrovo puoselėjamas istorinio teisingumo iliuzijas, smarkiai išplėsdami individualios ir visa apimančios tuštumos pojūtį. Sąmoningą vienatvės būseną sustiprino iš teksto kylantis poreikis kovoti už individualumą ir savotiškumą. Ežiukas, atsidūręs prižiūrimoje stebėjimo zonoje, pasirodo esąs „tipiškas“ klajoklis, apimtas naivaus noro tyrinėti, gebantis sustoti ir pasilenkti ties menkiausiais dalykais. Nors jį gali išblaškyti beveik viskas, jis imlus naujoms patirtims; ilgainiui atpažįsta tas, kurios turi gėrio savybių. Ir lygiai taip pat, kaip tokį apibūdinimą galima drąsiai įterpti į individualios brandos kontekstą (kai ribos neryškios, emocinis pasinėrimas yra priimtinas procesas, o kūryba vyksta pagal lyginimo ir varžymosi formulę), jis tinka ir anoniminio disidento, seksualinio brendimo, intelektualinės dezintegracijos, socialinio atmetimo ar lyties skirtumų istorijai. Vis dėlto atrodo, kad režisieriai pirmiausia pasinaudojo proga pasisakyti laisvės praradimo ir kovos su totalitarizmu klausimais. Vienintelė galimybė išsaugoti savo orumą lieka vaiko vaizduotė, susivedanti į nesibaigiančių klausimų ir atsakymų derinį.
„Įsivaizduok – manęs nėra, tu sėdi vienas ir net neturi su kuo pasikalbėti.
O tu, kur tu esi?
Manęs nėra.
Tai neįmanoma.
Irgi taip manau. Bet staiga manęs nėra, neegzistuoju. Tu esi vienas. ir ką darysi?
Aš eisiu pas tave“.
Ežiuko patirtas skausmas ir kančia – tai manipuliacijų ir eksperimentų, kuriuos su juo su iškrypėlišku pasitenkinimu atliko „gydytojas“ (išraiškingasis Vytautas Mikalauskas), manantis, kad būti varnu pasakotojo odoje yra privilegija, rezultatas. Būtent jis užprogramavo Ežiuką (Aleksandras Kanajevas), Kiškį (Aurimas Cibulskas) ir Lokį (Edward Kiejzik), dozuodamas jiems svajones primenančius dirgiklius. Taip į sapnų ir metaforų raminimo procedūrą įrašoma inkapacitacija. Kažkas negrįžtamai išnyko, nebent iš tikrųjų tai… „Lokys įsivaizdavo, kaip jiedu su Ežiuku sėdi naktį prie upės, po žvaigždėtu dangumi, arbatinuke verda arbatą, klausosi, kaip vandenyje šniokščia žuvys, o arbatinukas iš pradžių dunda, paskui jame burbuliuoja vanduo, žvaigždės krenta tiesiai į žolę, ir didelės, šiltos juda po kojomis“.
„Klajojantys miglose“ – tai ambicingas pasiūlymas. Pripažinimo nusipelno tiek glaudus skirtingoms kultūrinėms erdvėms atstovaujančių aktorių ir prodiuserių bendradarbiavimas (lenkų-lietuvių-rusų; nuopelnai už vaizdo montažą tenka Tomaszui Karazo), tiek pati idėja „imtis“ kultinės Ežiuko istorijos (dar 2003 m. Noršteino filmas Tokijuje buvo apdovanotas geriausio visų laikų animacinio filmo titulu), įpinant pastarąją į gyvą diskursą apie gyvenimo filosofiją. 2019 metais įrašytas žiūrovo balsas perteikia ir šių metų įrašo energiją: „Aktoriai vaidino švariai, buvo švari siužetinė linija, be perteklinių dalykų. Matyti, kad keturių teatrų bendradarbiavimas pasiteisina ir duoda prinokusių, sultingų vaisių. Scenografija labai gyvenimiškai pritaikyta prie istorijos“ – Józefas, literatūrologas.
Ežiukas galiausiai „išnyksta“, tačiau jo ilgesys išlieka.
„Klajojantys miglose“ („Zagubieni we mgłach“) pagal Sergejų Kozlovą. Režisierius: Edward Kiejzik, Sławomir Gaudyn, scenarijus: Edward Kiejzik, apšvietimo ir garso režisierius: Artur Armacki, meno konsultantė: Edita Tamulytė, vaizdiniai elementai ir grafika: Vitmas Narečionis, muzika: Rafał Jackiewicz, choreografija: Dariusz Brojek. Vaidina: Aleksandr Kanajev, Aurimas Cibulskas, Edward Kiejzik, Vytautas Mikalauskas, Justina Bendinskytė, Justyna Stankiewicz, Katarzyna Wołejko. Premjera: Pohuliankos teatras, 2019 m. spalio 28 d., trukmė: 90 minučių. Vaizdo įrašo premjera: 2020 m. rugsėjo 18 d.
Publikuota čia.
