Stiprioji vakar pasibaigusio III tarptautinio menų festivalio „Trans/Misijos“ 2020 Trakai–Vilnius pusė buvo menininkų dueto Edwardo Kiejziko ir Sławomiro Gaudyno autoriniai spektakliai. Pirmasis – Vilniaus lenkų teatro „Studija“ ir Trakų karališkojo teatro aktorius, taip pat Trakų kultūros rūmų ir Karališkojo teatro vadovas. S. Gaudynas, aktorius ir Žešuvo Wandos Siemaszkowos teatro režisierius, jau 12 metų dirbantis Vilniuje (daugiau – interviu čia). „Trans/Misijos“ buvo jų mini benefisas, festivalio žiūrovai galėjo pamatyti tris S. Gaudyno ir E. Kiejziko spektaklius: nuo inscenizacijos „Klajojantys miglose“ („Zagubieni we mgłach“), gyvai rodomos monodramos „Čia kalba Šveikas“ („Tu mówi Szwejk“) iki kine ir televizijoje („TVP Polonia“ ir „TVP Wilno“) rodomų „Raudonosios armijos karininko užrašų“ („Zapiski oficera Armii Czerwonej“). Paskutinieji du pastatymai itin glaudžiai susiję: abudu sudaro satyrinį karo diptiką, savo iškalba virstantys savotiškais satyriniais aversu ir reversu.
Kresų Šveikas
Manau, kad karas dar truks penkiolika metų. Juk kartą buvo trisdešimtmetis karas. O dabar mes dukart protingesni negu anksčiau, taigi trisdešimt padalijus iš dviejų lygu penkiolika.
Šveikas
2016 m. festivalyje „MonoRytai“ pristatyta monodrama „Čia kalba Šveikas“ nuo premjeros tapo neabejotinu Vilniaus krašto hitu. Savo siūlomoje adaptacijoje Sławomir Gaudyn išsaugo svarbiausias nepaprastų drąsaus kario nuotykių siužetines linijas, priversdamas nuoširdžiai nusijuokti. Valandos trukmės spektaklyje išlieka svarbiausi šveikiškosios filosofijos ir pasaulio suvokimo komponentai. Tarnaudamas kariuomenėje, jis sutinka, kad reikia būti drausmingam ir atsakinėti į klausimus taip, kaip to tikisi klausiantieji. Taigi jis prisipažįsta dėl visų jam pateiktų kaltinimų, įskaitant erchercogo Ferdinando nužudymą. Tai darydamas jis prieina prie sunkiai paneigiamos išvados, kad į storą erchercogą pataikyti lengviau nei į liesą. Kalėjimas jam yra smagumas: „[…] tris kartus per dieną duoda pavalgyti, tualetas po nosimi, kompanija šalia – ko daugiau reikia?“
Nepaisant jo drausmingumo ir noro bendradarbiauti, teismo medicinos ekspertai nepatikėjo Šveiku, užtat be jokių abejonių pripažino jį visiškai buku ir įgimtu debilu. Šveikas kelioms dienoms atsidūrė beprotnamyje, kurį prisimena kaip gražiausias savo gyvenimo akimirkas. Beprotnamis – visiškos laisvės vieta, kur kiekvienas gali būti toks, koks ir kaip nori būti! Deja, laimė truko neilgai, monarchija prisiminė apie Šveiką ir pašaukė jį į tarnybą. Šaukimo komisija – tai simuliatorių cirkas, tačiau klizmos muiluotu vandeniu su glicerinu grėsmė beveik visiems sukelia patriotizmo bangą. Keletas, maniusių kitaip, atsidūrė kapinėse.
Šveikas, it pliušinis žaislas, keliauja iš vieno „herojaus“ rankų į kito. S. Gaudyno adaptacijoje sužinome apie jo likimą, jam tarnaujant dviem ryškiausiems panoptikumo atstovams. Pirmasis – Otto Katzas, girtas kapelionas, sugalvojantis gyvas maldas, dėl kurio malonumo Šveikas per mišias apsipila ašaromis. Antrasis – leitenantas Lukasas, paleistuvis ir pedantas, kuriam blogai prisiūta saga prilygsta dezertyravimui.
„Čia kalba Šveikas“ – klasikinė monodrama, kupina intensyvios vaidybos. Keletas dalių įrangos, šautuvas, uniforma ir didelė, patogi lova – geriausio gyvenimo ir kiekvienos dienos sinonimas. Vilniaus krašte sakoma, kad Edward Kiejzik gimė šiam vaidmeniui. Sunku nesutikti su jo tautiečių už Tėvynės ribų nuomone. Jo Šveikas yra šmaikštus ir patikimas, patvirtinantis nemirtingą Jaroslavo Hašeko šedevro universalumą. Jo pacifizmas ir nepretenzinga gyvenimo filosofija, žavi savo anarchiškumu, nuginkluoja ir išjuokia karo ir monarchijos iracionalizmą. Tačiau E. Kiejziko Šveikas išsiskiria dar vienu didžiuliu privalumu – beveik čekišku pasienio krašto atsiribojimu nuo visko. To šiauriečiai ir karūnos tikriausiai niekada neišmoks. Visgi galima ir reikia bandyti (šypsena).
Labai liūdna satyra
SSRS agresijos prieš Lenkiją metinėms skirtai lenkų inscenizacijai Vilniuje būtų sunku rasti tinkamesnį kūrinį nei Sergiuszo Piaseckio romanas „Raudonosios armijos karininko užrašai“ („Zapiski oficera Armii Czerwonej“). Sławomiro Gaudyno režisuotos adaptacijos premjera įvyko Lenkų kultūros centro scenoje Vilniuje rugsėjo 17 d., minint SSRS agresijos prieš Lenkiją 74-ąsias metines. Progą prisiminti šį spektaklį suteikė festivalio metu vykusi filmo įrašo premjera (rugsėjo 16 d. Vilniaus „Multikine“, o kitą dieną – per „TVP Polonia“ ir „TVP Wilno“). Produkcijos ėmėsi Lenkijos visuomeninės televizijos Krokuvos skyrius.
Turiu garbę priklausyti komsomolkei. Baigiau dešimtmetę, moku skaityti ir rašyti beveik be klaidų. Taip pat moku kalbėti telefonu. Kasdien valgau tikrą duoną. Esu apšviestas ir kultūringas žmogus. Be to, naudojuosi aukščiausiomis, kokios tik gali žmogui žemėje priklausyti, laisvėmis ir privilegijomis, man leista vadinti JĮ – mūsų vadą – draugu. Jūs tik pagalvokite! Aš turiu teisę visur laisvai Jį vadinti draugu! Draugas STALINAS! Draugas Stalinas! Šitai yra mano didžiausias džiaugsmas ir pasididžiavimas. Ar kapitalistinės valstybės pilietis gali vadinti draugu savo prezidentą ar karalių? Jokiu būdu! Nebent „kitas kraują sunkiantis karalius“ arba „sužvėrėjęs karalius“. O aš… jaučiu, kad džiaugsmo ir pasididžiavimo ašaros man plūsta į akis… Turiu nutraukt rašymą ir užsirūkyt, kitaip neatlaikysiu tos laimės ir man plyš širdis.
Michailas Zubovas (ištrauka iš romano)
Iš pradžių darosi juokinga. Jaunesnysis leitenantas Michailas Zubovas atvyksta į Vilnių su Raudonąja armija ir nuo 1939 m. rugsėjo 22 d. (iki 1944 m. lapkričio 11 d.) savo pastebėjimus užrašo dienoraštyje. Sovietinės propagandos paveiktas, jis susiduria su lenkiškojo Vilniaus realybe. Jis patiria šoką, kai kepykloje gali nusipirkti bet kokį kiekį duonos, ir maža to, labai pigiai. Vėliau jis pats sau paaiškina, kad tai duona, kurią Sovietų Sąjunga atvežė į Vilnių kaip dovaną badaujančiai Lenkijai. Vienintelė bėda, kad traukinys su užrašu „badaujančiai Lenkijai“ atvyko po kelių savaičių ir be duonos… Buržuazinės Lenkijos gerovę ypač sunku suvokti perskaičius Dunios laiškus, kuriuose ji rašo apie labai sunkią padėtį ir apie duoną, kurios jau seniai nevalgė, mat traukiniai su duona išvyksta į badaujančią Lenkiją. Naujoji buržuazinė tikrovė Zubovui pradeda patikti, po dviejų mėnesių jis net išsimaudė (apsilankymo pas fotografą proga, nes norint geriau pasirodyti nuotraukoje, verta išsimaudyti), drąsiai pareikšdamas: „Turėčiau aš daugiau laiko, tai net kas mėnesį pasinaudočiau, nes mes Tarybų Sąjungoje irgi labai, netgi ypatingai, vertiname higieną!“ Po maudynių ant galvos užtenka užlašinti pusę flakono geriausių pasaulyje kvepalų, arba „Stalino atodūsio“, ir pasaulis tampa gražus, nors ir kapitalistinis. Romane Zubovas netgi užmezga buržuazinį romaną, dėl kurio išsiskiria su Dunia.
Tokių juokingų smulkmenų stebime daug, tačiau ilgainiui Zubovas ima blaškytis ir simpatizuoti Hitleriui, o po to Čerčiliui, Raszkiewicziui ir net Sikorskiui! Gaudyno adaptacijoje tai neišryškėja. Galbūt tokį režisieriaus sprendimą lėmė būtinybė rinktis, mat literatūrinis originalas yra „tankus“, o jo apimtis 143 puslapių.
Visą „Užrašų…“ tekstą galima rasti čia.
Romane nuo satyrinio tono pereinama prie absurdo ir beprotybės. Sovietinės propagandos išplautos Zubovo smegenys praranda kontrolę, grįžta pas Staliną, bet, pagal Gaudyną, Dievas atleidžia, o Stalinas – niekada, ir laimingos pabaigos čia nesulauksime.
Sceninės versijos nemačiau, filmo įrašą žiūrėjau kaip festivalio dalyvis ir televizijos žiūrovas. Televizijos realizacija trunka kiek daugiau nei valandą, prasideda ir baigiasi senojo ir šiuolaikinio Vilniaus vaizdais. Televizinės realizacijos kalba operuoja detalėmis, Zubovo monologas praturtintas archyviniais filmais fone. Per televiziją transliuoti „Užrašai…“ yra beveik monodrama – „beveik“, nes laiškų scenose tris kartus pasirodo Justyna Stankiewicz (Dunia) ir trumpam Grzegorz Jakowicz (NKVD kareivis), todėl Wiesław Geras nelaikytų jo monodrama (šypsena).
Nors pagal žanrą „Užrašai…“ yra komedija, kitaip nei Šveiko, Zubovo neįmanoma pamėgti. Jaunesniojo leitenanto vaidmuo yra sunkesnis ir sudėtingesnis, tačiau man sunku įsivaizduoti ką nors kitą. E. Kiejzik, be natūralaus akcento privalumo šiame vaidmenyje, itin įtikinamai kuria paprasto sovietų kareivio personažą. Du vaidmenys, du karai, aversas ir reversas: būtent taip prieštaringai E. Kiejzik pavaizdavo karo siaubą.
Čia kalba Šveikas! Pagal Jaroslavą Hašeką. Režisierius ir adaptuotojas: Sławomir Gaudyn. Josefas Šveikas: Edward Kiejzik. Meno vadovė: Lilija Kiejzik. Apšvietimas ir muzika: Artur Armacki. Pastatymas: Vilniaus lenkų teatras „Studija“. Trukmė: 60 minučių be pertraukos.
Raudonosios armijos karininko užrašai. Režisierius ir adaptuotojas: Sławomir Gaudyn, nuotraukos: Jeremi Grzywa, Sebastian Jensz-Stawowczyk. Vaidina: Edward Kiejzik (Michailas Zubovas), Justyna Stankiewicz (Dunia), Grzegorz Jakowicz (NKVD karininkas), Czesław Sokołowski (Stalino balsas). Premjera: 2020 m. rugsėjo 19 d. Pastatymas: „TVP3 Kraków“, „TVP Wilno“. Trukmė: 66 minučių.
Publikuota čia.
