Evelina Knutovič, LRT.lt 2023.04.24 20:47
„Matau teatro smukimą: pagaminai kažką panašaus į mėsainį, pabarstei druskos, pipirų ir viskas, padaryta. Ar tai turi kažką bendro su kulinarija, o teatro atveju su aktoryste? Juk vaidyba – tai ir šamanizmas, įtaiga, poveikis žiūrovui“, – kalba režisierius Jonas Vaitkus, kuris kartu su Vilniaus lenkų teatru „Studija“ balandžio 25-ąją pristatys „Helverio naktį“ (dramos autorius Ingmaras Villqistas).
„Helverio naktis“ pasakoja apie du žmones – moterį ir vyrą, kurie trokšta intymumo, supratimo, abipusės meilės, o kartu ir sukelia vienas kitam skausmą. Moters vaidmenį atlieka Agnieszka Rawdo, o vyro – Edwardas Kiejzikas.
Režisierius Jonas Vaitkus teigia, kad, nepaisant to, jog Villqisto drama buvo sukurta prieš dvidešimt metų, jos siužetas visada liks aktualus.
Pokalbį taip pat galite skaityti ir lenkų kalba.
– Kaip prasidėjo Jūsų bendradarbiavimas su Vilniaus lenkų teatru „Studija“?
– Mūsų bendradarbiavimas prasidėjo maždaug 2008 m., kai tapau tuometinio Lietuvos rusų dramos teatro vadovu. Ten buvo rodomi „Studijos“ spektakliai. Vėliau buvau įtraukęs Edwardą į „Brolių Karamazovų“ projektą, kurį planavome rodyti Nacionaliniame dramos teatre. Siekiau, kad vieną iš vaidmenų atliktų būtent lenkų tautybės aktorius. Tačiau paaiškėjo, kad Dostojevskis neįeina į teatro planus. Kadangi spektaklis buvo atidėtas dvejiem metams ar netgi ilgiau, mintyse palaidojau šią idėją. Man buvo gaila, kad neįvykdžiau Edwardui duoto pažado. Bet jis vis dar norėjo dirbti kartu su manimi ir pasiūlė Ingmaro Villqisto „Helverio naktį“.
Img2568385917.jpg / E. Genio/LRT nuotr.
– Kodėl būtent ši pjesė?
– Pirmiausia dėl finansinių sumetimų. Antra – norėjau, kad lenkų kalba vaidintų du žmonės, dėl to Agnieszka puikiai tiko. Pamaniau, kad Edwardui teatre būtų ne pro šalį imtis šiek tiek kitokio darbo. Jis yra pratęs pats režisuoti pastatymus, kuriuose vaidina. Mačiau jo darbus, pavyzdžiui, monospektaklį „Čia kalba Šveikas“, taip pat spektaklius, nufilmuotus televizijai.
Kai pradėjome kartu skaityti „Helverio naktį“, supratau, kad jam šis vaidmuo bus labai naudingas vaidybine prasme. Pradžioje jam buvo nelengva įprasti prie naujo darbo pobūdžio. Savo ruoštu iš karto žinojau, ko noriu ir matau, kas aktoriams kelia daugiausia sunkumų. Bandžiau šią situaciją palengvinti. Reikia viduje turėti personažo viziją, kad tariamas tekstas iš karto taptų gyvas.
Kuriant mizanscenas iš karto tampa lengviau suprasti, ko trūksta, tačiau tam reikia skirti laiko. Dabar spektakliai neretai yra kuriami per kelias, o kartais tik per vieną savaitę. Aktoriai yra pasiruošę, moka tekstus ir galima juos kaip marionetes „įstumti“ į kūrybinį procesą. Savo ruožtu manau, kad geram spektakliui reikia mažiausiai pusantro mėnesio nuolatinio darbo su aktoriais.
Jonas Vaitkus, „Didysis kelias“ / D. Matvejevo nuotr.
– Ar trumpėjant kūrybiniam procesui, nedingsta teatro magija?
– Tiesą pasakius, tai yra teatro žudymas, parodantis saviveiklinį požiūrį. Taip menas yra prilyginamas greitam maistui: pagaminai kažką panašaus į mėsainį, pabarstei druskos, pipirų ir viskas, padaryta. Ar tai turi kažką bendro su kulinarija, o teatro atveju, su aktoryste? Juk vaidyba – tai ir šamanizmas, įtaiga, poveikis žiūrovui. Dėl šios priežasties pastebiu teatro kaip meno smukimą.
– „Helverio naktyje“ vaidinantys Agnieszka Rawdo ir Edwardas Kiejzikas – skirtingo amžiaus, patirčių ir vaidybos mokyklų atstovai. Kaip derinate šiuos skirtumus, kad įvyktų sinergija?
– Dar negaliu pasakyti, koks bus rezultatas – ar pavyks, ar pasiteisins. Tačiau jau dabar matau, kad aktoriai iš tiesų nori tą daryti, savo vaidmenyse atpažįsta save. Man svarbiausia, kad jie iš tiesų stengiasi ir dirba. Rezultatas mane domina mažiau, juk mūsų tikslas ne kokie nors „Oskarai“. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę iš naujo susipažinti su jais kaip su aktoriais ir žmonėmis. Matau, kad iš to yra naudos tiek man, tiek jiems.
– Jau anksčiau esatę statęs šią Villqisto pjesę Nacionaliniame dramos teatre. Ką permąstėte kurdami naująją „Helverio nakties“ versiją?
– Visus akcentus sudeda aktoriai: jų mentalitetas, patirtis, biografija, medžiagos pajautimas ir panašiai. Aišku, žiūrovai pamatys visiškai kitokį spektaklį. Šį kartą norėjau akcentuoti istoriją apie dviejų nelaimingų žmonių tarpusavio pagalbą, o ne aktorinio meistriškumo įgyvendinimo procesą. Pateiksime jautresnį veikėjų susidūrimą. Tačiau premjeros dar nebuvo, jos metu gali išryškėti visai kitokios reikšmės.
Jei yra laiko ir galimybių, visada ir pačioje pjesėje galima atrasti naujų, kitokių pusių. Agnieszkos ir Edwardo patirtys bei pojūčiai skiriasi, tai nulėmė ir dviejų asmenybių susidūrimą. Laimei, jie abu yra tolerantiški vienas kito atžvilgiu, todėl aktyviai sąveikauja, o kartu jaučia ir didelę atsakomybę. Man jau ir anksčiau teko dirbti su neprofesionaliais aktoriais, o Edwardas kaip tik yra savamokslis. Tačiau suprantu, kad jis turi duomenų ir nori sieti savo gyvenimą su vaidyba teatre.
– Ar dabartinis pasaulio įvykių kontekstas turės įtakos spektakliui ir žiūrovo percepcijai?
– Nenorėjome feljetoniškai įtraukti kažkokius įvykius ir juos atkurti. Manau, pjesėje pateikiama istorija yra šiuolaikiškesnė už patį šiuolaikiškumą. „Helverio naktis“ iš tiesų yra amžina. Galėčiau teigti, kad tos pačios situacijos, klausimai ir ieškojimai iškyla kiekviename šimtmetyje ar penkiasdešimtmetyje. Keičiasi valdžios ir politinės partijos, tačiau pagrindinės problemos išlieka: vyksta įnirtingos kovos dėl galios. Žmonės taip pat nesikeičia: juos galima skirstyti į laimingus ir nelaimingus, o likusiais už borto naudojamasi, pamirštant žmogiškumą.
Jonas Vaitkus / D. Matvejevo nuotr.
– Savo spektakliuose intensyviai nagrinėjate blogio sampratą. Kodėl? Kas lemia, kad ji išlieka aktuali?
– Žmogėdros genas yra labai giliai įaugęs ir intensyviai brandinamas. Tą augimą skatina įskiepijamas ir aktualinamas pinigų bei statuso poreikis, nacionalumas, partiškumas ir kiti dalykai. Bet kas. Kuo daugiau žmogėdros bruožų turima, tuo daugiau pinigų uždirbama. Vadinčiau tai verslumo pasiutpolke. Negalėčiau pasakyti, kad verslumas yra dvasingas, jis tik slepiasi po šia kauke, kalba dvasingai. Tačiau tai yra pasiutimo, grobuoniškumo, veidmainystės ir noro būti viršuje, išgauti maksimalios naudos iš kitų epidemija.
– Ar tai reiškia, kad kiekvienas savyje turime tą žmogėdrą?
– Manau, kad taip, nes tai yra įgimta. Kai kurie žmonės sugeba jį izoliuoti, nugalėti ar net išgyvendinti. Netgi Sofoklio, Platono, Ovidijaus ar Sokrato laikais gyvendavo išrinktieji, kurie sugebėdavo savyje išdeginti šį geną. Žaizda apauga ir užsitraukia, tačiau randas lieka. Svarbu prisiminti, kad žmogiškasis užtaisas visada išlieka ir neleidžia jam iškilti į paviršių. Būtent tai ir galima vadinti žmogiškumu.
– „Helverio naktis“ nagrinėja ploną normalumo ir beprotybės ribą. Kur ji yra?
– Man atrodo, normalių žmonių tiesiog nėra. Kiekvienas turi nuosavą normalumo ir beprotystės ribą. Galime gyventi tais pačiais laikais, tačiau vieno žmogaus vidinis kalendorius rodo tūkstantį metų atgal, o kito – tūkstantmetį į priekį. Trečias taip ir lieka dabartyje, analizuodamas, ką jaučia. Brutalumo aura, sukurta kovoje dėl valdžios, siekiant vadovauti ir įsakinėti supa mus kiekvieną dieną. Galbūt aktualumas ir yra ta riba – kiekvieno skirtinga, bet ryškiai matoma. Ilgiau bendraudami su kitu žmogumi, pastebime jo silpnybes, nuodėmes, klaidas ir kartu privalumus. Tik privalumai yra bėjėgiai, o nuodėmės labai stipriai viena kitą remia.
– Ar turite asmeninį santykį su pjesės veikėjais? Ar jaučiate jiems kažką, pavyzdžiui, gailite?
– Negaliu statyti pjesių, nejausdamas tokių emocijų. Netgi dirbdamas su „Karaliumi Ūbu“ – absurdo drama – pastačiau Ūbą – paukštelį, kuris deklamuodavo Sigito Gedos eilėraščius. „Vienas vaikas baltas, Kitas vaikas – žalias, Viens į kitą žiūri, Žvaigždeles klausinėja“… Paukštelis, tarsi pranašaudamas ūbiško gyvenimo žlugimą, kalba gražius dalykus ir tarsi primena, kad egzistuoja ir kitas pasaulis – be partinių reikalų ir melagysčių. Visose gerose pjesėse yra žmogiškumo, be kurio neįmanomas mano darbas. Joms netgi nereikia aktualizavimo.
„Karalius Ūbas“. 1977 m., rež. J, Vaitkus / NKDT nuotr.
Dirbtinis šiuolaikiškumo įvedimas yra savotiškas režisūrinis impotentizmas. Suprask, jam neužtenka autoriaus medžiagos ir dramaturgas privalo kažką pridėti, „patobulinti“. Ką galima „pagerinti“ Šekspyro, Eschilo, Euripido, Moljero ar netgi Sajos, Baltrušaičio ir Vydūno prasme?
Helverio ir Karlos man negaila. Suprantu, kad tokių žmonių yra ir jie turi teisę likti tokiais. Tai visuomenės lakmuso popierius ir privalome apie juos kalbėti. Tuo pat metu kiti naudojasi jų primityvumu, nuoširdumu, negebėjimu suprasti, kur gyvena ir nemokėjimu uždirbti ar meluoti. Deja, šiuo atžvilgiu per tūkstantmečius niekas nepasikeitė.
Nuoroda į straipsnį.
