VIII tarptautinis monospektaklių festivalis „MonoRytai“ keturias dienas kvietė pažvelgti į pasaulį vieno aktoriaus akimis. Vienuolika spektaklių, keturios premjeros ir kūrėjai iš penkių šalių atskleidė plačias monodramos galimybes – nuo jautrių pasakojimų apie menininko vidinį pasaulį iki netikėtų literatūros klasikos interpretacijų ir improvizacijos.
Vilniaus lenkų teatro „Studija“ organizuojamas festivalis šiemet pasiūlė rekordinę programą. Lietuvos, Lenkijos, JAV, Škotijos ir Ukrainos menininkai pasirodė ne tik Vilniuje, bet ir Trakuose, Zujūnuose, Eišiškėse, Pagiriuose bei Grigiškėse.
Nuo M. K. Čiurlionio iki Pono Tado
Festivalį atidarė Sebastjano Kazakovskio monospektaklis „M. K. Čiurlionis. Vienatvė“, režisuotas Lilijos Keizik. Spektaklio dėmesio centre – ne tik iškilaus kompozitoriaus ir dailininko kūryba, bet ir žmogus, kurio vidinis pasaulis buvo kupinas garsų, spalvų, jausmų ir prieštaravimų.
Teatro meno vadovė ir festivalio direktorė Lilija Keizik sako, kad spektaklio sumanymas kviečia atsisakyti vien paminklinio žvilgsnio į Čiurlionį ir priartėti prie jo kaip prie gyvo, jautraus žmogaus.
„Norėjosi, kad žiūrovas Čiurlionį atrastų ne tik kaip genialų kūrėją, bet ir kaip žmogų, kurio jautrumas, troškimas būti suprastam ir poreikis artumui yra atpažįstami ir šiandien“, – apie spektaklio idėją sako Lilija Keizik.
Anot aktoriaus Sebastjano Kazakovskio, siekiant suprasti M. K. Čiurlionį, reikia įsigilinti į jo mąstyseną ir požiūrį į pasaulį. „Čiurlionis – išties įdomi asmenybė. Jo gyvenime buvo ir tragedijų, ir džiaugsmingų akimirkų. Norint jį suprasti, reikia šiek tiek išprotėti – įsijausti į jo kailį ir mąstyti taip, kaip jis“, – apie pasirengimą vaidmeniui pasakoja aktorius.
Kitokį santykį su literatūros klasika pasiūlė festivalį užbaigęs lenkų aktoriaus Mateusz Nowak monospektaklis „Ponas Tadas“, paremtas Adomo Mickevičiaus poema ir režisuotas Stanisław Miedziewski.
Anot festivalio prodiuserio ir Vilniaus lenkų teatro „Studija“ vadovo Edvard Keizik, šiuolaikiška ir drąsi interpretacija leido į vieną svarbiausių lenkų literatūros kūrinių pažvelgti ne tik kaip į tautinės atminties ir istorijos liudijimą, bet ir kaip į gyvą pasakojimą apie žmones, jų aistras, vertybes bei prieštaravimus.
„Mateusz Nowak įrodė, kad net ir gerai žinomas klasikinis kūrinys gali suskambėti naujai, kai jį perteikia talentingas ir scenoje laisvai besijaučiantis aktorius. Jo „Ponas Tadas“ tapo gražiu festivalio finalu, priminusiu, kad teatras gyvas tol, kol geba jaudinti, stebinti ir suartinti žmones“, – sako E. Keizik.
Nuo asmeninių istorijų iki improvizacijos
Festivalio programoje greta šių dviejų kūrinių atsirado ir kitokių temų. Aleksandras Rubinovas spektaklyje „Mano tėvas“ atsigręžė į asmeninę patirtį, Čikagos teatro „Nasz Teatr“ aktorė Gosia Duch spektaklyje „Skaistykla“ palietė smurto artimoje aplinkoje temą, o Przemysław Tejkowski pasakojo tragišką lenkų poeto Władysław Sebyla istoriją.
Literatūros klasiką papildė Wiktor Lafarowicz atliekamas „Beniovskis“, muzikiniai pasirodymai, pasakojimai apie teatro istorijos asmenybes ir spektakliai vaikams.
Festivalyje dėmesio sulaukė ir Marcin Kryża atliekamas spektaklis „Sėkmė“, režisuotas Piotr Wyszomirski. Atlikėjas, baigęs solinį dainavimą, scenoje derino vokalinius gebėjimus, aktorinę raišką ir improvizacinį bendravimą su publika. Jo pasirodymas atskleidė dar vieną monospektaklio galimybę – kurti sceninį pasakojimą pasitelkiant muziką.
Lilija Keizik pabrėžia, kad monospektaklis aktoriui yra tikras iššūkis. „Nedaug aktorių ryžtasi tokiam žingsniui, nes vienam būti scenoje reikia ypatingų gebėjimų – visa atsakomybė už galutinį rezultatą tenka pačiam aktoriui“, – sako L. Keizik.
Festivalio renginių įvairovę praturtino ir tarptautinė vitražų bei stiklo objektų paroda.
Teatro susitikimai už sostinės ribų
Svarbi festivalio dalis – renginiai, pasiekę ne tik Vilniaus, bet ir kitų vietovių publiką. Spektakliai vyko kultūros centruose, mokykloje ir galerijoje.
Edvard Keizik sako, kad šių metų festivalis buvo rekordinis. „Žiūrovai aktyviai rinkosi į spektaklius ir palaikė kūrėjus, o kai kurie pasirodymai sulaukė tokio didelio susidomėjimo, kad ne visiems norintiesiems pakako vietų. Manau, kad šiandien publikai reikia gyvo, artimo santykio su teatru – spektaklių, kurie kalbėtų šiuolaikiškai, drąsiai ir suprantamai, tačiau išlaikytų teatro esmę“, – teigia E. Keizik.
Anot jo, žiūrovų dėmesys skatina tęsti pradėtą darbą, plėsti tarptautinius ryšius ir ieškoti naujų būdų, kaip monospektaklių meną priartinti prie dar platesnės auditorijos.
VIII tarptautinį festivalį „MonoRytai“ organizavoVilniaus lenkų teatras „Studija“ ir Jano Olszewskio fondas „Pagalba lenkams Rytuose“. Partneris – fondas „Pomysłodalnia“. Festivalį iš dalies finansavo Tautinių mažumų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, Vilniaus miesto savivaldybė bei Lenkijos Respublikos Senato kanceliarija pagal programą „Senat–Polonia 2026“.
Pranešimą parengė Živilė Čepaitė.
Daugiau- https://elta.lt/lt/pranesimai-spaudai/monorytai-baigesi-11-monospektakliu-keturios-premjeros-ir-kurejai-is-penkiu-saliu-269536
