Įvairių epochų literatūroje aprašomi herojai labai dažnai išgyveno vienišumo jausmą. Šis jausmas egzistuojair šiandien, „didžiosios“ globalizacijos ir progreso laikais, ypač kai viena iš Abiejų Tautų Respublikos tautų – ukrainiečiai – kovoja už savo egzistavimą su mūsų amžinu priešu – Rusija. Svarbus šio scenarijaus momentas yra herojaus improvizacija. Konrado monologas vyksta Vilniaus bazilijonų vienuolyno kameroje, kuri buvo paversta cariniu kalėjimu. Tai poeto-bardo ir romantinės poezijos kvintesencija, kartu nubrėžianti romantinės poezijos sampratos krizę. Tai rodo prieštaravimą: herojus nori brolytis su savo tautiečiais, bet kartu reikalauja iš Dievo Jam lygiavertės galios tautos atžvilgiu, kuria nori pradžiuginti tautą ir žmogų.
Protagonistas – vienišas, svetimas ir kitų nesuprastas žmogus. Kartu jis suvokia esąs poetas ir įspūdžių stiprumu pranoksta kitus kalinius. Konradas nori pats užbaigti didelius dalykus – jis nori prisidėti prie tėvynės išlaisvinimo. Ir tik jis, poetas, gali tai padaryti, ir tik jis turi teisę to reikalauti iš Dievo. Jis sutinka ir netgi pasmerkia save vienatvei, nes nori pasiekti savo užsibrėžtą tikslą.
Režisierė Lila Kiejzik
Adaptacija: Alwida A. Bajor
Muzika: Fryderyk Chopin, Franz Xaver Gruber, Balys Dvarionas
Akompanuoja: Rūta Naruševič
Aktoriai:
Konradas- Witold Rudzianiec
Ewa / ponia Rollison – Alina Masztaler
Kunigas – Edvard Kiejzik
Kaliniai – Bartosz Urbanowicz, Daniel Marcinkewicz, Hubert Niewierowicz, Arnold Wolodko
Baltasis angelas – Dominika Jakowicz
Juodasis angelas – Kinga Lewko.
